Upių ir kalnų ežerų vanduo vakarinėje Centrinės Amerikos dalyje vidutiniškai kietas ir šarminis dėl kalkių per kurias tekas upės. Tačiau maži upeliai rūgštingi dėl pastoviai susidarančio juodžemio yrant augmenijai, ypač sausuoju sezonu. Regione šalia jūros vanduo kupinas mineralinių medžiagų, tuo tarpu toliau nuo jūros - šarminis ir kai kuriuose miškų upeliuose labai rūgštus.
Kitaip nei Diskusai, kurie kilę iš labai rūgščių džiunglių upelių su reta augmenija, gyvavedės žuvys gyvena ramiuose lėtos tėkmės, gausiai apžėlusiuose vandens telkiniuose. Trumpai sakant, gyvavedės žuvys teikia pirmenybę vidutiniškai kietiems vandenims su daug augmenijos ir dumblių. Tai pilnai patenkina jų kasdieninę dietą. Kai kurios rūšys, ypač Poecilidae šeima, mėgsta šiek tiek druskingą vandenį žemesnėse palei jūrą Pietų Amerikos vietose. Xiphophorus atstovai (kardonešiai ir pecilijos) gyvena toliau nuo jūros krantų.

Patys svarbiausi vandens parametrai, į kuriuos reikia reguliariai atkreipti dėmesį turint akvariumą, yra šie:
pH vertė (rūgštingumo ir šarmingumo vertė)
kietumas
druskingumas
organinės atliekos
amoniako, nitritų ir nitratų lygis
temperatūra

pH vertė yra rūgštingumo (pH 1-7) ar šarmingumo (pH 7-14) matas. pH7 laikoma neutraliu. Ši skalė iš tikrųjų nes kas kitas kaip priešingybės logaritmas vandenilio jonų kiekiui vandenyje. Tai yra,  kuo daugiau vandenilio jonų vandenyje, tuo daugiau rūgštus vanduo ir tuo mažesnė pH vertė.
Daugeliui gyvavedžių žuvų optimaliausia pH vertė šiek tiek didesnė nei neutrali - pH 7.2 - 7.5, žinoma yra ir išimčių. Būtent tokia pH vertė dažniausiai sutinkama ir mūsų namuose - vandens iš krano.
Norint pamatuoti pH vertę, vandenį reikia nešti arba į laboratoriją, arba įsigyti bet kurioje akvariumų parduotuvėje pH testą. Tai lapeliai, kurie pamerkti ir ištraukti iš vandenio keičia spalvą, priklausomą nuo pH vertės testuojamame vandenyje. Kiekvienoje testo dėžutėje yra spalvų skalė su pH reikšmėmis. Egzistuoja keletas skirtingų testų, kurie gali būti plačios ir siauros skalės. Norint kuo tiksliau nustatyti pH vertę, tinkamesni būtų siauros skalės testai, tačiau teik pradedantiesiems tiek akvariumistams mėgėjams idealus tikslumas nėra svarbus. Tuo tarpu profesionalai, kurie matuoja pH kiekį labai dažnai, renkasi elektroninius matavimo prietaisus, kurie yra daugkartiniai ir gana greitai atsiperka.

Vandens kietumas priklauso nuo įvairių ištirpusių jonų, ypač kalcio, magnio, bikarbonatų, sulfatų, chloro ir nitratų. Šie jonai gali būti sugrupuoti pagal tai, kokius skirtingus vandens kietumo tipus jie daro:
Karbonatinis kietumas, dar vadinamas laikinuoju kietumu, kadangi gali būti sumažintas verdant vandenį. Dažniausiai šį kietumą sukelia kalcio ir magnio bikarbonatai.
Nekarbonatinis kietumas, dar vadinamas bendru arba pastoviu kietumu. Šį kietumą dažniausiai sukelia kalcio sulfatas, tačiau dažnai ir magnio, bario ir stroncio sulfatai, chloridai ir nitratai.
Vandens kietumas gali būti išreikštas dH verte arba miligramais į litrą kalcio karbonato. Visa tai galima palyginti žemiau pateiktoje lentelėje: